t o m o g r a f i j a
WORK IN PROGRESS
Žiūrinti šito ciklo nuotraukas, man pirmiausia šauna į galvą tai, kad gyvename pasaulyje, kuriame kasdienės patirties dabartis yra maskuojama ateities pažadais, o tikrovės apčiuopiamumas, konkretumas aukojamas ant reklamos iliuziškumo aukuro.
Ciklo fotografijos ir fiksuoja, ir demaskuoja šią saviklaidinimo absurdą. Šypsenų, saulės, turto ir prabangos idilė stenduose yra išvalyta nuo bet kokios realaus gyvenimo nešvaros. Gal tik susirūpinusiu žvilgnsniu į laikrodį žvelgianti moteris viename iš stendų primena, kad net ir Pažado pasaulyje gali būti įtampos ir nemalonumo. Bet tai tik atsitiktinumas, vartotojo sąmonės programavimo brokas, kurį ir pastebim —jei pastebim— ko blogo, tik fotografijos dėka. Nes turim laiko stebėti ir stebėtis, kai, tuo tarpu, gyvai žiūrėdami į tuos stendus, niurkytumėmės begalinio ir nenutrūkstamo patirties srauto pertekliuje, kuris vargiai tepalieka laiko ir jėgų refleksijai. Tokia ir yra reklamos, o ypač visos televizijos bei interneto užduotis: dar labiau sugreitinti ir dar labiau suintensyvinti patirties srautą, kad stabtelėjimas, refleksija ir išlipimas iš pragariško vartojimo rato taptų įmanomas tik vienetams.
Kartu šio ciklo nuotraukos man atskleidžia ir to saviklaidinimo trapumą, lyg ir įžiebdamos vilties. Kamera fiksuoja ir, skirtingai nei tikrovėje, leidžia pamatyti, jog tie reklaminiai stendai — ir apipaišyti, ir suplėšyti, ir iki galo net nepaslepiantys už jų slypinčios griovimo ir statybų maišaties. Reklaminiai stendai - tarsi tikrovės rūbai,draiskalai, kuriais slepiame kitus tikrovės draiskalus. Juk ir gyvenamoje tikrovėje namus, mašinas, tviskančius restoranus ir šurmuliuojančias kavines statome tam, kad apdengtume mums ne visai patinkančios, ne visai savo tikrovės nuogumą. Tai tokia Majos skraistė, kurią praplėšę rasime tik dar vieną Majos skraistę. Tik jau gerokai pilkesnę, plikesnę, kampuotesnę, beviltiškesnę. Šios nuotraukos yra tarsi Platono olos mito inversija. Ten buvo kviečiama pamatyti akinančią, skaidrią tikrovę. Čia rodoma, kad akinanti ir skaidri “tikrovė” būna tik reklamoje. Nepatinka? Pats kaltas, kad išgėrei raudonąją piliulę, Neo. Welcome to the desert of the concrete.
Šios fotografijos man primena, kad “gyvai” akiai, pasirodo, kur kas sunkiau fiksuoti reklamos apgavystę. Gyvendami lengviau pasiduodam jausmui, kad viskas, kas mus supa mūsų Lebenswelt, yra “tikra”. Net reklaminis stendas, tas simuliakrinis tikrovės draiskalus pridengiantis varganas rūbas yra “tikras”. Fotografija, kita vertus, sukuria atstumą su patiriama ir išgyvenama tikrove, šitaip primindama, kad kiekvienas vaizdas, kurį pagavo ir išryškino objektyvas, slepia nesuskaičiuojamą daugį vaizdų, kurie liko už kadro.
Galiausiai, šio ciklo fotografijos man primena, kad pats gyvenimas ir jo patyrimas taip pat yra “Work in Progress”. Jis niekada nėra baigtinis. Bent jau kol gyvenam. Būtent tai ir turi priminti menas - dar gyvenam. Todėl kiekvienas vis dar esam patys sau ir savo aplinkai atsakingi už savo ir savo aplinkos tikrovės kūrimą.
Vytis Silius
WORK IN PROGRESS
Žiūrinti šito ciklo nuotraukas, man pirmiausia šauna į galvą tai, kad gyvename pasaulyje, kuriame kasdienės patirties dabartis yra maskuojama ateities pažadais, o tikrovės apčiuopiamumas, konkretumas aukojamas ant reklamos iliuziškumo aukuro.
Ciklo fotografijos ir fiksuoja, ir demaskuoja šią saviklaidinimo absurdą. Šypsenų, saulės, turto ir prabangos idilė stenduose yra išvalyta nuo bet kokios realaus gyvenimo nešvaros. Gal tik susirūpinusiu žvilgnsniu į laikrodį žvelgianti moteris viename iš stendų primena, kad net ir Pažado pasaulyje gali būti įtampos ir nemalonumo. Bet tai tik atsitiktinumas, vartotojo sąmonės programavimo brokas, kurį ir pastebim —jei pastebim— ko blogo, tik fotografijos dėka. Nes turim laiko stebėti ir stebėtis, kai, tuo tarpu, gyvai žiūrėdami į tuos stendus, niurkytumėmės begalinio ir nenutrūkstamo patirties srauto pertekliuje, kuris vargiai tepalieka laiko ir jėgų refleksijai. Tokia ir yra reklamos, o ypač visos televizijos bei interneto užduotis: dar labiau sugreitinti ir dar labiau suintensyvinti patirties srautą, kad stabtelėjimas, refleksija ir išlipimas iš pragariško vartojimo rato taptų įmanomas tik vienetams.
Kartu šio ciklo nuotraukos man atskleidžia ir to saviklaidinimo trapumą, lyg ir įžiebdamos vilties. Kamera fiksuoja ir, skirtingai nei tikrovėje, leidžia pamatyti, jog tie reklaminiai stendai — ir apipaišyti, ir suplėšyti, ir iki galo net nepaslepiantys už jų slypinčios griovimo ir statybų maišaties. Reklaminiai stendai - tarsi tikrovės rūbai,draiskalai, kuriais slepiame kitus tikrovės draiskalus. Juk ir gyvenamoje tikrovėje namus, mašinas, tviskančius restoranus ir šurmuliuojančias kavines statome tam, kad apdengtume mums ne visai patinkančios, ne visai savo tikrovės nuogumą. Tai tokia Majos skraistė, kurią praplėšę rasime tik dar vieną Majos skraistę. Tik jau gerokai pilkesnę, plikesnę, kampuotesnę, beviltiškesnę. Šios nuotraukos yra tarsi Platono olos mito inversija. Ten buvo kviečiama pamatyti akinančią, skaidrią tikrovę. Čia rodoma, kad akinanti ir skaidri “tikrovė” būna tik reklamoje. Nepatinka? Pats kaltas, kad išgėrei raudonąją piliulę, Neo. Welcome to the desert of the concrete.
Šios fotografijos man primena, kad “gyvai” akiai, pasirodo, kur kas sunkiau fiksuoti reklamos apgavystę. Gyvendami lengviau pasiduodam jausmui, kad viskas, kas mus supa mūsų Lebenswelt, yra “tikra”. Net reklaminis stendas, tas simuliakrinis tikrovės draiskalus pridengiantis varganas rūbas yra “tikras”. Fotografija, kita vertus, sukuria atstumą su patiriama ir išgyvenama tikrove, šitaip primindama, kad kiekvienas vaizdas, kurį pagavo ir išryškino objektyvas, slepia nesuskaičiuojamą daugį vaizdų, kurie liko už kadro.
Galiausiai, šio ciklo fotografijos man primena, kad pats gyvenimas ir jo patyrimas taip pat yra “Work in Progress”. Jis niekada nėra baigtinis. Bent jau kol gyvenam. Būtent tai ir turi priminti menas - dar gyvenam. Todėl kiekvienas vis dar esam patys sau ir savo aplinkai atsakingi už savo ir savo aplinkos tikrovės kūrimą.
Vytis Silius
© 2020 Tomas Terekas. Proudly created with Wix.com